Vilna
Daugialypė medžiaga kūrybingiems žmonėms.
 

Vėlimas – pati seniausia vilnonių audinių gamybos technika

Rankose vilnijanti vilna virsta nepaprasto grožio gaminiais ir vertingais dirbiniais – suknelėmis, rankinėmis, šlepetėmis, bateliais ir žaislais…

Vėlimo būdai – 

Veltinis veliamas iš vilnos pluošto, karšinio ar sluoksnos. Velti galima šlapiuoju būdu su karštu vandeniu ir muilu arba sausuoju būdu specialiomis adatomis. Veltinio techniką galima panaudoti aksesuarų, buities dekoro elementų, rankinių, drabužių, interjero akcentų, avalynės gamyboje.

Vilnos rūšys:
karšinys (pluoštas purus, lyg karpyta vata), labiau tinkantis sausam vėlimui;
sluoksna (pluoštas susuktas iš ilgų vilnos gijų), labiau tinkanti šlapiajam vėlimui.


Nors galima puikiai nuvelti šlapiuoju vėlimu ir iš karšinio ar sausuoju vėlimu iš sluoksnos.


Truputis istorijos

Archeologai pirmų veltų gaminių atsiradimą datuoja VI–V a. pr. Kr. Surinkę laukinių besišeriančių gyvūnų vilną, senovės žmonės gamino pirmuosius primityvius rūbus, ir tik praėjus amžiams žmonės išmoko verpti, austi, megzti. Į pasaulinę kultūrą veltinis įėjo kaip Eurazijos stepių klajoklių, Tibeto kalnų aviganių, Pamyro, Altajaus, Kaukazo, Karpatų, Balkanų ir Priešakinės Azijos (Irano, Afganistano) išradimas. Seniausi išsilaikę iki mūsų dienų gaminiai iš veltinio buvo pagaminti Kalnuotajame Altajuje prieš 2600 metų.

Iki šių laikų Eurazijos klajokliai apsiuva veltiniu savo kilnojamus būstus jurtas. Jurta – tai kilnojamas, mediniais ramsčiais įtvirtintas Vidurinės Azijos stepių klajoklių būstas; palapinė. Tradicinė jurta yra apskritimo formos, dengiamąją medžiagą sudaro avies vilnos veltinis pluoštas, kurio dydis siekia 4x4 m ir 5x5 m. Mediniai rėmai sudaro žiedinį karkasą, stogą remiančius polius bei duris. Šviesa į būsto vidų patenka per viršuje padarytas angas (šangyraką), kurios naktį uždengiamos. Jurtos centre įrengiama ugniavietė. Jurta gerai pritaikyta prie klajokliško gyvenimo būdo ir rūstaus klimato: ji lengvai surenkama ir pergabenama, storas vilnos sluoksnis saugo nuo šalčių, apskritimo forma mažiau priešinasi vėjui.

Egzistuoja hipotezė, kad vienas iš faktorių, leidusių Čingischanui kirsti didžiulius atstumus per mongolų karus XIII amžiuje, buvo būtent lengvi, greitai surenkami ir labai šilti veltinio namai.

Kaip pagaminti tokius didelius veltinio gabalus? Klajokliai velia avių vilną specialiu strypu (tai daro sausą saulėtą dieną, kad vilna nesudrėktų). Po to, kad sutankėtų, suveltą vilną apipurškia vandeniu arba pasukomis. Paruoštą masę susuka į ruloną, tuomet įvynioja į odą, medžiagą arba paklotą ir volioja žeme rankiniu būdu arba, pasikvietę du raitelius, pertempia 10–15 kartų 1 km atstumu.

Darydami veltinį namų apyvokos daiktams, batams ir kilimėliams, vilną velia ir tankina rankomis.

Vėlimo technikos vystymosi istorija yra labai įdomi. Prieš daugelį amžių Eurazijos klajokliai darė iš vilnos ne tik apdangalus jurtoms ir neįmantrius namų buities daiktus, bet ir daug daugiau: pavyzdžiui, drabužius, interjero detales ( veltines pagalves, takelius, kilimus, kilimėlius miegui), gyvulininkystės reikmenis (patiesaliukus ką tik gimusiems veršiukams, kupranugarių balnų detales, arklių gūnias ir antklodes), dideles veltines terbas kroviniams pervežti ir t. t.

Iš klajoklių šį vilnos panaudojimo būdą perėmė ir sėslūs gyventojai, taip šis gamybos būdas pradėjo plisti po visą pasaulį. Daugelyje šalių buvo sukurta plono veltinio – fetro – pramoninė gamyba.

Būtų neteisinga tvirtinti, kad apie vėlimo techniką žinojo tik Rytų tautos. Pavyzdžiui, Suomija, Peru ir kitos šalys, kur buvo auginamos naminės avys ir ožkos, taip pat turi senas veltinio gamybos tradicijas.

Šiandien ši viena seniausių tekstilės rūšių vėl tapo madinga ir svarbi. Pusiau užmirštas amatas paskutinįjį dešimtmetį atgimė šiuolaikinėje mados industrijoje. Veltinis, pagamintas pagal senovinę technologiją, įgavo be galo daug naujų spalvų – gaminami nuostabūs papuošalai, drabužiai, dekoro, interjero detalės.

Created with Mozello - the world's easiest to use website builder.

 .